1941-aisiais Lietūkio žudynėse kariniu kastuvėliu nužudomas žydas Izaokas. Po daugelio metų į Sovietų Lietuvą sugrįžta režisierius Gutauskas (akt. Dainius Gavenonis), gavęs leidimą apie Lietūkio žudynes sukurti filmą. Visuotinio sekimo apsėsta NKVD stebi ne tik Gutauską, kurio kuriamo filmo scenarijus stebėtinai tikroviškai vaizduoja Lietūkio žudynes, bet ir Gutausko jaunystės draugą Andrių Gluosnį (akt. Aleksas Kazanavičius) bei jo mylimąją Eleną (akt. Severija Janušauskaitė). „Izaokas“ – tai detektyvinė istorija, pasakojanti apie kaltę, kerštą, meilę ir sugriautus žmonių gyvenimus. Filmas paremtas to paties pavadinimo Antano Škėmos apysaka.

Filmas lietuvių kalba, be subtitrų.

Amžiaus cenzas: N-16

Režisierius: Jurgis Matulevičius

Scenarijaus autoriai: Jurgis Matulevičius, Saulė Bliuvaitė, Nerijus Milerius

Operatorius: Narvydas Naujalis

Prodiuseris: Stasys Baltakis, Film Jam

Vaidina: Aleksas Kazanavičius, Dainius Gavenonis, Severija Janušauskaitė, Martynas Nedzinskas

Apie režisierių:

Jurgis Matulevičius yra vilnietis režisierius, scenaristas, operatorius ir montažo režisierius. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją dirbo su Šarūnu Bartu, Algimantu Puipa ir kitais režisieriais, sukūrė keturis vaidybinius trumpametražius filmus „Absurdo žmonės“ (2011), „Anima Animus“ (2012), „Auka“ (2013), „Tardytojas“ (2015) ir vieną dokumentinį, kur jis buvo ir operatoriumi „Auksinis flakonas“ (2020). „Izaokas“ (2019) yra Jurgio pirmas ilgametražis filmas.

Režisieriaus komentaras:

Filme atskleidžiamos kaltės, meilės, draugystės, graužaties bei išsilaisvinimo temos sudėtingu istoriniu požiūriu Holokausto bei pokario sovietmečio Lietuvoje kontekste. Kurdami scenarijų, siekėme pavaizduoti pokario pasaulio kasdienybę ir taip apmąstyti to meto atskirų žmonių laikyseną totalitarizmo epochoje ir visą visuomenę, suvokti, kaip ji formavosi to meto ribinių įvykių šešėlyje. Be abejo, filmo idėjos aktualios bet kuriuo istorijos laikotarpiu, taip pat ir dabarties laikais, nes filme ,,Izaokas” kalbama apie nuolatinę kovą žmogaus viduje – su savimi ir su aplinka. Nebūčiau linkęs šio filmo vadinti istorine drama, manyčiau, kad tai fikcija/mitas/ distopija/distopinis pasakojimas apie tam tikrą laikotarpį, kai bandyta istoriją tarsi iš naujo atrasti, ją permąstyti per pasakojimus, fotografijas ir dokumentiką siekiant sukurti savitą tapatybę kuriantį pasaulį. Aš tai labiau įvardinčiau kaip slogų ir slegiantį sapną, iš kurio negali pabusti.